Kas mes esame?

Klubas GILU – tai laisvo laiko kultūros klubas, siekiantis atkurti pamestas laisvo laiko prasmes ir atskleisti jas kaip esmines pilnaverčio šiuolaikinio gyvenimo sudėtines dalis. Kursime prasmingą, auginantį, naujų įžvalgų ir patyrimų suteikiantį laiką, mokysimės išeiti iš mąstymo stereotipų ir sąmoningiau pažvelgti į sociumą bei save. Įvairios klubo veiklos apima ne tik teorinį, bet ir praktinį lygius. Veikiame kartu su bendruomenės nariais: kiekvienas iš jų kviečiamas siūlyti savo temas, tapti teminės grupės vedėju, dalintis žiniomis, patyrimais ir taip kartu kurti naujas prasmes. Idėjinė klubo GILU lyderė Rasa Baltė Balčiūnienė prisidės prie įvairių temų vystymo bei įgyvendinimo.

p1712256_1649676003-2a049af046e8c770f39f0f45502a7097.jpg
Klubo GILU idėjinė lyderė

RASA BALTĖ BALČIŪNIENĖ - sąmoningos lyderystės programų autorė, mąstymo ir veiklos pokyčių konsultantė. 

Klubo GILU teminės grupės

1. Reiškinių antropologija. Šios teminės grupės vedėjas Vilius Adomaitis kartu su klubo nariais ieškos atsakymų, kaip atrasti pusiausvyrą tarp asmeninių vertybių ir visuomenėje vykstančių pokyčių bei tarp to, kas amžina ir laikina.

VILIUS ADOMAITIS - fizikas, psichologas, verslininkas, lyderystės mokymų lektorius.

 

2. Antikinės Lietuvos kultūros tapatybė. Šioje grupėje mes tyrinėsime senąją lietuvių kultūrą iki krikščionybės, iš jos kylančius mitus ir stipriausius įvaizdžius, išlikusius mūsų kolektyvinėje sąmonėje ir šiandien. Antikinės Lietuvos pavadinimas, minimas rašytojo, žurnalisto Vytauto Alanto knygoje „Tauta istorijos vingiais“, tapo šios teminės grupės atspirties tašku.

RASA BALTĖ BALČIŪNIENĖ - sąmoningos lyderystės programų autorė, mąstymo ir veiklos pokyčių konsultantė. 

Laisvo laiko kultūra pagal filosofą A. Baumeisterį

Laisvo laiko prasmė šiandien yra perkeista ir netekusi savo giluminės prasmės. Puoselėta Antikos ir Renesanso epochomis, ji tapo prielaida susiformuoti europietiškai kultūrai, o šiandien ji labiau maitina pramogų industriją, o ne turtina mus. Ukrainiečių filosofas Andrii Baumeisteris ir jo įžvalgos apie laisvo laiko kultūrą padėjo suvokti, kas nutiko su laisvu laiku ir jo reikšme, kodėl ji taip stipriai pakito XX a. ir lieka iškreipta šiandien. Vienas iš GILU klubo tikslų – naujai pažvelgti į laisvo laiko prasmę ir ją susigrąžinti. A. Baumeisteris tai įvardija kaip raktą į laimingą, sėkmingą, turiningą gyvenimą. Štai esminės jo idėjos apie laisvą laiką:

„Laisvalaikiui mes nesiruošiame nuo vaikystės ar jaunystės ir nemanome, kad turime mokėti praleisti laisvalaikį. Tai žmogaus kritinė klaida. Mes sukurti laisvalaikiui, laisvalaikio reikia mokytis. Laisvalaikis –  tai raktas suvokti sėkmingą, turiningą gyvenimą. Klausimai, kas aš toks, kaip aš gyvenu ir koks mano gyvenimas,  priklauso nuo atsakymo, kaip aš leidžiu laisvalaikį?“

„Dabar mes naudojame daug žodžių, pavyzdžiui, sėkmingas gyvenimas. Šį žodžių junginį mes perimame iš Aristotelio, bet apmąstome jį XX-XXI amžiaus kontekste. Būti sėkmingu mūsų laikais reiškia būti sėkmingu finansiškai, tačiau tai neteisinga pagal Aristotelio sampratą. Aristotelis teigia, kad sėkmingas gyvenimas iš esmės reiškia tiesiog gyvenimą, kuris pasiekė tikslą, rezultatą. Tai pasisekęs gyvenimas, pilnas gyvenimas. Raktas į tokį gyvenimą – laisvalaikis.“

„Laisvalaikis – tai raktas, padedantis atrakinti supratimą ir apie asmenybę, ir apie žmonijos istoriją. 1948 metais Josefas Pieperis išleido esė „Laisvalaikis kaip kultūros šaltinis“. Joje kalbama apie Europos kultūrą, bet tai gali būti pritaikoma ir visai civilizacijai. Šiuo atveju kultūra ir civilizacija tampa sinonimais.“

„Tikslų laisvalaikio apibūdinimą galime rasti Platono „Dialoge“. Ten nuskamba tokia mintis: „Jeigu palygintume tuos jaunuolius, kurie stumdosi teisme ir panašiose įstaigose su tais, kurie leidžia laisvalaikį filosofuodami ir dalyvaudami mokslinėse diskusijose, pirmųjų auklėjimas bus vergiškas, o antrųjų – laisvas.“ Taigi, yra jaunuoliai, kurie stumdosi teismuose ir kitose vietose, jie nori pranešti apie save, jie užsiima vergišku darbu ir vergiškai praleidžia laiką. Tuo tarpu yra kiti jaunuoliai, kurie savo laiką leidžia bendraudami ir diskutuodami. Tai Platonas vadina laisvalaikiu. Citata baigiasi taip: „Antrieji niekada neturi laisvalaikio trūkumo ir jie apmąsto savo idėjas ramybėje ir laisvėje.“ Taigi Platonas tapatina laisvalaikį su laisve.“

„Akcentuodami darbo svarbą reformatoriai nustūmė į šešėlį labai svarbų viduramžių ir Antikos pasiekimą. Tai, ką galima pavadinti vita contemplativa – tai gyvenimą stebint, stebėjimo praktiką. Viduramžių mistiniu terminu meditaciones (nepainiokite su Rytų meditacijomis) buvo vadinamas tas laikas, kai žmogus, atsitraukdamas nuo kasdienių darbų, skiria valandą ar kelias dvasinėms meditacijoms, tada jam išryškėja kitas pradmuo.“

„Jeigu mes atsiduodame darboholizmui, tampame apsėsti darbu (toks buvo XX ir XXI amžius), mūsų svarbų sielos langą laikome užvertu. Mes nepažinsime savęs, neįeisime į save, nesužinosime tikrosios mūsų esybės ir negausime ploto laisvei. Todėl XX amžiuje, ypač nuo jo vidurio, svarbiausieji mąstytojai vėl grįžta prie laisvalaikio.“

„Laisvalaikis tapo daugumos pramoga, jis kreipiamas ne į kiekvieno mūsų asmenybę, o skiriamas tik tam, kad atstatytume fizines ir emocines jėgas darbui. Kitaip tariant, laisvalaikis – tai darbo tęsinys, kurio tikslas – grąžinti darbuotojui jėgą, kad jis galėtų dirbti toliau. Tai galima pavadinti laisvalaikio naikinimu arba jo prasmės praradimu.“

„Laisvalaikiui svarbus reguliarumas. Reguliarume mes po truputį save pageriname. Čia iš karto susijungia du elementai: esamojo momento turiningumas ir gilumas. Tai, ką aš darau dabar, įgauna giluminį pasikeitimą, nes turiningumas įsijungia į tam tikro kelio praėjimą ir atspindi istoriją, kurią aš sau kuriu.“

„Mūsų laisvalaikis skirtas tam, kad mūsų kūnas taptų labiau priderintas daugeliui funkcijų, kad mes būtume atsparūs, sveiki. Antras lygmuo – darbas su jausmais ir emocijomis. Taip, jūsų laisvalaikis tampa darbu su jausmais ir emocijomis. Čia pasivaikščiojimas po parką, įdėmus muzikos klausymas, paveikslų stebėjimas yra darbas su savo nuostatomis ir emociniais išgyvenimais. Kiekvienoje situacijoje laisvalaikis tobulina šią išraišką. Dar aukščiau – vaizduotė. Mūsų vaizduotė – tai daugelio atradimų šaltinis, o laisvalaikis mums jį atveria. Ir, galų gale, mąstymas. Laisvalaikis daro mūsų mąstymą geresniu, gilesniu, praplatina mūsų požiūrį.“

„Mes norime užkimšti laisvą laiką bet kuo, kad nebūtų nuobodu. Kas moka leisti laisvalaikį, tam niekada nebus nuobodu nei su savimi, nei su kitais, nei su gamta. Tai didelis menas – kurti save, aplinką aplink save – tiek gamtinę, tiek žmogišką. Tokiame laisvalaikyje buvo kuriama Europa ir civilizuotas pasaulis.“

„Reikia mokytis leisti laisvalaikį, kaip ir mokytis darbo kompetencijų. Šį meną reikia įsisavinti – geriau su draugais, kuriais jūs pasitikite, o jeigu tokių nėra, tuomet savarankiškai. Mokydamiesi leisti laisvalaikį turime mokėti sujungti visus mūsų asmenybės lygius.“

Šaltinis: A. Baumeisterio paskaita apie laisvo laiko kultūrą: https://www.youtube.com/watch?reload=9&v=uciH2KPi284