Įrašas

Šeima, mokykla, universitetas, draugai, darbas, kinas, literatūra, socialiniai tinklai – mus veikia visa kultūrinė ir socialinė aplinka. Esame tarsi vaškinės lentelės, ant kurių  lieka aplinkos atspaudai. Tai nematomos, bet numanomos foninės žinios - mūsų foninės pasaulėžiūros resursas. Emocinės reakcijos, moralinės nuostatos, vertinimo, elgesio ir sprendimų priėmimo schemos - foninė pasaulėžiūra visada pasiruošusi veikti,  kai mes kažką skaitome, vertiname, klausomės kito žmogaus ar norime priimti sprendimą. Net kai kuriame ilgalaikius planus. Tačiau šito daugelis iš mūsų net nesuvokia. Mes gyvename iliuzija, kad, spręsdami kokią nors užduotį ar priimdami sprendimą, veikiame tiesiogiai, t.y. signalo ir imtuvo principu. Pavyzdžiui, skamba telefonas - girdžiu garsą. Pjaustau sūrį - jaučiu kvapą. Tai tiesioginė samprata. Tačiau foninė pasaulėžiūra ir foninis žinojimas tokie nėra. Iš tiesų, mes netiesiogiai priimame informaciją, užduotis, kitus žmones, tikslus. Tiesioginio ryšio tarp užduoties ir sprendimo, paprasčiausiai, nėra, nes veikia daug sluoksnių. Mes nesame paprasti - mumyse glūdi daugybė foninių žinių ir foninių pasaulėžiūrų, kurie, vienaip ar kitaip, mus veikia. Kartais atrodo, kad tai mūsų intuicija arba sąmoningai suvoktas dalykas, arba laisvai priimtas sprendimas. Tačiau, iš tiesų, sprendimas jau būna priimtas šiame foninių žinių rezervuare, nes turime paruoštą schemą ir paruoštą analogiją. Foninis žinojimas mus sukuria. Jis yra tarsi scenos antras planas, dekoracija. Mes nežinome, kas slypi už mūsų žinių. Mes nežinome, kodėl laikomės vienų ar kitų vertybių.

Šios foninės žinios išryškėja, kai susiduriame su tam tikra rezonansine tema. Kai mūsų viduje randasi emocinis atsakas, kurio priežasties nesuvokiame. Mes negalime suprasti, kodėl taip jaudinamės, kodėl staiga įsitraukiame į diskusiją ar ginčą, kodėl negirdime, ką mums sako oponentas, kodėl užsiblokuojame.

Savo pasaulėžiūros giluminių žinių mes nepajėgūs iki galo įvertinti, tačiau kartą pradėję eiti sąmoningumo keliu, galime pamažu tapti aktyviais subjektais. Taigi, jei dauguma iš mūsų buvome tie, kurių pasaulėžiūra klostėsi spontaniškai ir nesąmoningai, galime tapti tais, kurie veiks aktyviai, apgalvotai, racionaliai ir sąmoningai.

Pirmas žingsnis – bandymas foninę pasaulėžiūrą „išvesti dienos šviesą“, išsiaiškinti principus, kaip ji konstruojama ir tapti savo pasaulėžiūros ir žinojimo autoriais - pereiti iš pasyvaus suvokimo į aktyvų. Žinoma, visų savo nuostatų peržiūrėti neįmanoma - jos buvo kaupiamos daugelį metų ir labai stipriai susisluoksniavo. Svarbiausia - žinoti esmines savo pasaulio sampratos taisykles: kaip reaguojame į vertybes, idėjas, strategijas. Antras žingsnis – išsiaiškinti, kaip šios žinios ir mūsų filosofija veikia mūsų sprendimus, veiksmus, strategijas.

Ko reikia, norint atlikti tuos du žingsnius? Kelti klausimus, kuriuos kadaise kėlė Sokratas: ką iš tikrųjų žinau, kaip iš tikrųjų vertinu, kokiais kontekstais remiuosi? Suprasti, kaip priimu sprendimus, ką jaučiu, kaip emociškai išgyvenu, kaip mąstau. O mąstymo procesą suskirsčius žingsniais - kaip analizuoju, susieju, konceptualizuoju, sukuriu pasakojimą, sukuriu kategoriškas schemas ir, galų gale, kaip įsimenu, kaip dirbu su žinių blokais, kuriuos gaunu gyvenimo kelyje. To reikia, kad galėtume priimti sprendimus, veikti, kurti strategijas ir keisti pasaulį. Visa tai vadinama kritiniu mąstymu, apie kurį dabar daug kalbama. Turime pažvelgti į tai, kaip tai darome – nuo jausmų ir emocijų iki mąstymo. 

Tokia būtų schema, kurią galėčiau jums pasiūlyti. Kai mes konstruojame sąmoningą pasaulėžiūrą, tai ir yra mūsų filosofija. Tuomet galime kurti istoriją, būti aktyviais tos istorijos subjektais. Arba, paprasčiau tariant, būti gilesne asmenybe, kuri sąveikauja su žmonėmis ir pasauliu. Štai kam to reikia.

Parengta pagal filosofo Andrejaus Baumeisterio (Andrii Baumeister) paskaitą „Kaip atskleisti savyje paslėptas žinias ir išmokti jas įgyvendinti“ (ištrauka).

Viktorijos Cikienės nuotrauka