Įrašas

Ontopsichologija teigia, kad kiekvienas žmogus turi savo pašaukimą, o gyvenimo prasmė yra jį atpažinti ir realizuoti. Visa kita, esą, tik „aksesuarai“. Realizuodami savo pašaukimą, šalia materialių dalykų, gauname ir tai, ką vadiname laime. Laimė – tai tam tikra būsena, ir jeigu esame dermėje su savo pašaukimu, tai būsime ir sėkmingi, ir laimingi.

Kas yra pašaukimas? Štai – gilė. Žinome, kad iš jos išaugs ąžuolas, o ne beržas. Žmogaus atveju - tai tam tikra psichinė duotybė, kokiu būdu jis gali veikti materialią tikrovę. Vieni turi duotybę jausti proporciją: jie kuria architektūrinius, dizaino dalykus, o mums malonu į tuos kūrinius žiūrėti. Kiti turi duotybę pajausti, kur susijungia paklausa, poreikiai, ir mes sakome, kad tai verslūs žmonės, jaučiantys, į kurį tašką reikia pataikyti.

Kaip atpažinti savo pašaukimą? Yra viena metafora: ant augančios žolės kažkas uždėjo plytą. Žolė auga, bet neturi pakankamai vietos suželti. Taigi, pirmiausia, žmogui reikia, padedant kitiems, nuo savęs nuimti „plytą“ - tai, kas jam, be konteksto, visada yra gerai arba blogai, teisinga arba neteisinga. Žmogaus problema yra ta, kad jis su ta „plyta“ ir gyvena. Jo pasaulis - siauras, nes mato jį tik per gerai-blogai (automatines emocines išraiškas) arba teisinga-neteisinga (automatines racionalias išraiškas).

„Plyta“ – tai mūsų adaptacija prie artimos aplinkos, taip mus norėjo matyti šeima, kurioje užaugome. Įsivaizduokite: mažas vaikas ateina į didelį pasaulį ir iki trejų metų „sugeria“ visą informaciją, kuri yra aplinkui, su visomis taisyklėmis: gerai-blogai, teisinga-neteisinga. Psichologijoje tai vadinama reflektyvine matrica, t. y. per kokius „akinius“ žmogus mato pasaulį. Jeigu aplinką jis mato grėsmingą, tai, sudėtingomis aplinkybėmis, ši matrica aktyvizuosis, ir jis daugiau nieko kito nebematys, tik sau pasitvirtins, kad taip ir yra. Jeigu jo „akiniai“ rodo, kad aplinka yra neteisinga, jis visur tai ir matys: mama, vyras, klientas ar partneris – visi su juo elgiasi neteisingai. Jis bus tvirtai viduje tuo įsitikinęs.

Kita „plytos“ dalis – tai sociumo „aksesuarai“ (kas yra teisinga-neteisinga). Galvoju, kad nėra jokių X, Y ar Z kartų. Tiesiog dalis žmonių yra labiau autentiški, jie remiasi pamatiniais, nekintamais gyvenimo dėsniais; o kita dalis - labai priklausomi nuo sociumo stereotipų. Tai yra esminis skirtumas.

„Plytą“ nuimti nėra taip paprasta. Ir mes jos per gyvenimą visiškai nenuimam. Gal, greičiau, ne „plytos“, o „akinių“. Kai žmogus pradeda suvokti sociumo „aksesuarus“, jį apima euforija, nes jis pradeda matyti kontekstinius dalykus. Tai jau didelis rezultatas ir pokytis žmogaus gyvenime, nes jis atsisako primestų kultūrinių stereotipų. Tačiau tam, kad žmogus iš esmės pasikeistų, jis turi suprasti, per kokius „akinius“ (reflektyvinę matricą) jis žiūri į pasaulį - kas susiformavo vaikystėje remiantis samprata „gerai-blogai“. Tai ilgas procesas. Greičiausiai, po metų žmogus pradės labiau matyti kontekstą ir galės nusimesti sociumo primestus „aksesuarus“. Bet giluminiam pokyčiui įvykti, t. y. sąmoningai nusiimti vaikystės „akinius“, prireiks kokių septynerių metų. Tuomet bus galima sakyti, kad žmogus tampa vis autentiškesnis, t. y. veikia iš pašaukimo, o ne prisitaikydamas prie sistemos. Svarbu tai, kad, prabėgus dvidešimčiai metų ir susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, žmogus vėl gali užsidėti tuos pačius „akinius“. Taigi reikia būti dėmesingu ir budriu visą gyvenimą.

Kur yra gyvenimo malonumas? Kai žmogus pradeda matyti realybę be savo reflektyvinės matricos (vaikystės „akinių“), jam ateina į galvą įdomių minčių ir veiklos projektų. Nes naujovė, įvairovė – tai vienas iš gyvybės logikos pasireiškimų. Mums smagu, kai randasi nauji dalykai ir labai nuobodu, kai jie kartojasi. Žmogaus motyvaciją labiausiai gniuždo pasikartojantys dalykai. Kai remiamės atgyvenusiais stereotipais – kultūriniais ar vaikystės – tai ir yra pasikartojimas. Kai remiamės tuo, kas gimsta iš mūsų vidaus, iš pašaukimo, tuomet randasi įdomūs dalykai, o kas yra įdomu – visiems smagu.

J. Tuskienės nuotrauka